Joga
2009-04-06 RELIGIJA
„Mano šalis - tai visas pasaulis. O mano religija - daryti gerą." „Joga - tai ne pasaulėžiūros sistema, o žmogaus vystymosi technologija...
Bet iš kur tada atsirado nuomonė, kad joga ir hinduizmas arba joga ir budizmas - vienas ir tas pats?
Tai hinduizmas ar budizmas? Būna dao joga... t.y. dar ir daosizmas... O
jei prisiminti ir sufizmą - musulmonišką jogą su zoroastrizmo šaknimis,
tai teks prie šio teiginio priklijuoti ir zoroastrizmą su islamu...
Paslaptis ta, kad tų šalių, kur egzistavo jogos tradicijos, liaudis
senovėje labiau rūpinosi kasdienio išgyvenimo reikalais... Kaip, beje,
ir visa liaudis viduramžių epochoje... Joga buvo saugoma paslaptyje ir
buvo valdančiosios viršūnės, karių ir dvasininkų elito privilegija. Jie
naudojosi ja, kad išmoktų save kontroliuoti. O tam, kad kontroliuoti
liaudį, Rytuose, beje kaip ir visur, naudojo religiją. Kitaip sakant,
joga kaip savęs tobulinimo ir derinimo ( harmonizavimo) technologija,
buvo valdančiosios viršūnės nuosavybė... O liaudis, kaip visada ir
visur, nelabai linkusi domėtis detalėmis... Ypač tomis detalėmis, apie
kurias jai niekas labai ir neaiškina, nes tai ne naudinga...
<...>
Joga buvo atskirai, liaudis -atskirai, biznis - irgi kažkaip pats
sau, valdantieji... O štai Indijos valdantieji, nežiūrint šiltų
santykių su Tarybų Sąjunga, nepritarė komunistų požiūriui į jogą, ir
net labai noriai, gaudami naudą sau naudojosi jogos technikomis
kasdieniniame gyvenime. .. Pradedant pačiu Dž.Neru... Ir ne tik
technikomis... Dabar jau ne paslaptis, Dhirendra Brachmačiaris - vienas
iškiliausių dvidešimtojo šimtmečio meistrų - buvo „rūmų mokytoju" ir
autoritetingiausiu viso Gandžių klano konsultantu..." sid
..............................................................
„Patį terminą „meditacija", reiškiantį tam tikros rūšies psichotechninę praktiką pradėjo naudoti jėzuitų Ordino įkūrėjas Ignatijus Lojola. Žodis „meditacija" - kilęs iš lotyniškojo „meditato" - „mąstau". Kaip meditaciją jėzuitai suprato koncentracijos praktiką, skirtą įtemptai pastoviai apgalvoti tuos ar kitus Dieviškosios Būties aspektus. Šiuo metu „meditacijos" terminu vadina praktiškai bet ką, tik ne pačią meditaciją. Ypatingai kenksmingu ir pavojingu klydimu yra tai, kad technikos ir būdai vedantys į transines būsenas yra suprantami kaip meditacija. Pirmapradė meditacija skirta tam, kad įgyti proto elgesio kontrolę. Technikos, vedančios į transines būsenas, ne tik nepadeda tokiai kontrolei atsirasti, bet dar daugiau - dažniausiai, „medituojančiajam" net neleidžia priartėti prie to.
Labai pavojingos praktikos - taipogi klaidingai vadinamos meditacinėmis praktikomis - kaip minčių nebuvimas, „tuštumas" ir dekoncentracija, jeigu jos praktikuojamos fiziškai silpno žmogaus ir nėra paremtos išankstiniu tobulai įvaldytu sugebėjimu kontroliuoti proto elgesį ir valdyti suvokimą jų pasekmėje pasikeitus sąmonės būsenoms." Sid
....................................
Žmogus - „aktyvus suvokėjas, lokalus Begalybės agentas žmogiškajame diapazone". Jeigu jis nevykdo savo suvokiamosios funkcijos pats, visada atsiras kas nors, kas pasinaudos juo kaip instrumentu. Meditacija, kaip kontroliuojamo smegenų resursų naudojimo procesas, neįleidžia „melagingos" kontrolės į asmenybės elgesio valdymo sferą. Meditacija, kaip technika pasiekti tuštumą, dekoncentraciją, atvirumą ir „ištirpimą" - atveria žmogų ir padaro jį pažeidžiamą, jeigu yra padaroma savo tikslu (joga dėl jogos, meditacija dėl „būsenos", nardymas „pakaifuoti" nuo nardymo ir t.t.). transinės būsenos pačios savaime - apskritai paverčia jį bevaliu zombiu. Apart savo paties produkuojamų „būtybių", tokia situacija naudojasi visai konkretūs padarai iš energoinformacinių diapazonų (arba „juostų"), artimų žmogiškosioms. Išeidamas už savo juostos ribų, žmogus turi suvokti - kodėl, kur ir kas ten. Jeigu ne - į darbą įsijungia evoliucijos „svetimame" diapazone įstatymai - o „ten", jie irgi tokie patys kaip ir visur, ir bet kokiu atveju sukurti konkurencijos pagrindu. Apsireiškei žaidime - vykdyk taisykles. Nesugebi - kas gi tau daktaras? Jeigu „apsigyvenusieji" virsta valdančiosiomis dominantėmis, pakeičiančiomis „šeimininką", žmogaus organizmas įjungia savilikvidacijos mechanizmą. Pavyzdžiui - nepagydomi autoimuniniai sutrikimai. Tipo diabetas, išsėtinė sklerozė ir t.t. Štai taip. „Neofitų" apsauga - egregoras ir tikslus „egregorinio zombizmo" taisyklių laikymasis. Arba - apsauginių ir „tankinančių" technikų atlikimas, jei metodika - ne-egregorinė. Ir bet kokiu atveju - savas energoinformacinis sandarumas ir koncentruotumas - susitelkus į žmogiškąjį tikslą ir labai gerai treniruotas kūnas." sid
....................
Galima pagalvoti, kad Vivekananda, kuris sirgo diabetu, savo laiku taip pat „ ne ten" įlindo...
Kodėl ne ten? Gal jis kaip tik ten veržėsi. Išnuomoti savo kūną ir sąmonę... Kas pasakė, kad jis nežinojo kam išnuomoja? O biologiniam savilikvidacijos mechanizmui - jam juk tas pats... Kūną ir sąmonę valdo ne pats kūno ir sąmonės šeimininkas, sory, ponai... Tam, kad taip neatsitiktų, ir sugalvoti egregoriniai apsaugos ritualai ir „pasijungimai". Tipo žmogus sąmoningai, kažkuriame savo evoliucijos vystymosi etape, atsisako „trys viename", ir savo kūną bei sąmonę išnuomoja tradicijai. Savanoriškai tapdamas tokiu sau zombiu. Bet už tad mainais už laisvę ir darbą „tradicijos agentu", gauna būtiną šiam darbui struktūros elementų - „dvasinių centrų" ir kitų čiakrinių pribombasų - vystymąsi. Bet savaime suprantama, struktūrinį vystymąsi ne kaip po tokį apskritai, o būtent tos tradicijos rėmuose. Ir tai labai gerai. Todėl, kad kai žmogus, pagal savo evoliucijos vystymąsi pasiekia tos tradicijos herarhijos viršūnę (sakykim realizuoja „vaivorykštinį kūną"), jis gauna informaciją apie tai, kur judėti toliau. Kitaip sakant, egregoras atima žmogaus laisvę, bet mainais šiame žaidime suteikia jam „advokato paslaugas"- tol kol žmogus apsitrins su taisyklėmis, išmoks aktyviai valdyti dėmesį, ir tartis su tais, kurie gyvena paraleliuose diapazonuose, į kuriuos žmogui, jo vystymosi eigoje, tenka „užklysti". O kai „dvasinis" žmogaus vystymasis tampa pakankamu, kad išeiti už egregorinių apribojimų, jis įsitaiso herarhinėje egregoro viršūnėlėje ir tampa vienu iš „taisykles kūriančiųjų" elementų. Na ir, gauna galimybę išeiti už jo ribų. Tada jis gali suprasti kaip surėdytas egregoras (sistemos negali suprasti tas, kas randasi sistemos viduje), ir nuspręsti - kaip gyventi toliau. Visi įžymūs „naujųjų dvasinių tiesų aiškintojai" - tame tarpe ir Vivekananda, iš esmės buvo maištininkais - ir sistemingai nesilaikė savo egregorų taisyklių... Atitinkamai...
Arba tu prisiimi atsakomybę sau ir laisvas keliauji laisvės keliu nuo pat pradžios, naudodamasis ne-ritualiniais kontrolės metodais, arba - būk geras, palaidok save, atsistok į eilę, neišsišok, ir melskis-mantrinkis-prašyk griežtai atitinkamai to, ką leidžia numatytos tradicinių ritualų taisyklės. Kitaip rizikuoji nesuspėti pasiekti savo hierarchijos „viršūnės" - tam tikro „šlagbaumo" kelyje, kuriuo ir toliau judi tapatinimosi su Vienybe kryptimi - „savilikvidatorius" įsijungs... Arba „hači-pačiai" surys...
Po teisybei, aš nelabai gerai žinau kaip tai aprašoma Raštuose, nes labai įdėmiai neskaičiau - taip sau paskaitinėjau kai ką, bet ten visada viskas apie vieną ir tą patį, gana paprasta ir akivaizdu. Bet personalinio Dvasios kūno ir Visatos tapatumas - šis dalykėlis man gerai pažįstamas dar nuo dvidešimt dviejų metų - kai mane tampydavo ir ten, ir šen į samadchines ekskursijas - tol, ko konkrečiai „neištempė" dėmesio į Begalybę - ir tokioje būsenoje paliko toliau gyventi... Taip, kad jums pasakodamas pasakas apie „trys viename", aš tikrai ne teorizuoju, o išskirtinai dalinuosi gyvenimiška patirtimi, nes gyvenu taip jau seniai...
Ir kai siūlau visų pirma BŪTI ŽMONĖMIS ČIA ir tiesiog gyventi paprastą žmogišką gyvenimą, darant tai, ką ir reikia daryti paprasčiausiame žmogiškajame daryme - bet viso labo - daryti tai sąmoningai suvokiant ir dėmesingai - tai taip pat ne šiaip sau laisvalaikio plepalai, bet būdas, kaip būnant kasdienėje individualioje būsenoje realizuoti valdančiojo savivokos centro perkėlimą iš taikomojo „softo" (asmenybė) į „sistemą"(siela) ir rezultate - į „Naudotojas"(Dvasia). Patandžialis: „Proto veikla valdoma kinkinio - suvokimas Stebinčiąjame (arba Reginčiąjame, arba „Naudotojuje"), kitaip sakant - proto veikloje. Jei paprasčiausiai „paslinkti" suvokimo diapazoną - „slankiojant po instancijas" - atsitinka „iškritimas iš adekvatumo" ir prarandama taikomojo softo ir sistemos kontrolė. Tipo Naudotojas išjungė kompą ir išėjo pasivaikščioti. Malonu, kai kada naudinga, bet su darbu neturi nieko bendro ( o gyvenimas - tai mūsų, kaip įsikūnijusių būtybių, darbo procesas) - pasivaikščiojimai tarp įsikūnijimų. Kol esame čia - būkite malonūs - „nenušokti". O jeigu aspektus sujungti vieningame išplėstinio suvokimo diapazone, sąskaita to, kad praplečiamas sąmoningo darymo GYVENANT diapazonas, tada toks „darymas" pavirsta „ne-darymu" - sisteminiu integracijos instrumentu (tuo pačiu „trys viename").
Tokiam išplėtimui būtina dekoncentracija ir „proto tuštumas" - kaip SVARBIAUSI dėmesio (svarbiausio darbo instrumento) pertvarkymo etapai. BET!!! Tik kaip PRIEMONĖS, PAVALDŽIOS BENDRAI DHARMOS UŽDUOČIAI SPRĘSTI- VYKDYTI!!! Ir jokiu būdu ne kaip siekiamybė ar galutinis tikslas. Bendra kiekvienos įsikūnijusios būtybės dharmos užduotis - nepriklausomai nuo jos asmeninių dharmos užduočių - suvokti ir suvokimą perdirbti į supratimą suprantamame lygmenyje.
Dekoncentracijos metodikos ir meditacija, leidžianti įtvirtinti tuštumos būseną vardan pačios dekoncentracijos ir tuštumos - savižudiškas užsiėmimas ir išdavystė savo žmogiškosios dharmos atžvilgiu. Sid
2009.03.12 ...............................................
Tai ką mes darome, yra nepaprastas dalykas. Remdamasis tam tikrų eksperimentų rezultatais, dabar jau galiu pasakyti garantuotai, kad ši metodika leido iš jogos iškrapštyti jogą. Argentinietis Fernando Estelas Griego - jis yra tarptautinės jogos federacijos prezidentas - pasielgė labai gudriai, kai Argentinoje populiarino jogą, o joga dabar Argentinoje yra tarsi nacionalinė sporto šaka: ją praktikuoja visi - sakė: „Yra joga „religiozo" - religinė ir joga „sentifiko" - mokslinė. Tai štai joga-religiozo, katalikiškai šaliai visai netinka, o štai joga-sentifiko - yra tai, kas leis mums būti sveikais. Todėl visose jaunimo organizacijose, susibūrimo vietose ir kur tik įmanoma mes diegsime joga-sentifiko, kad mūsų žmonės būtų sveiki." Ir jam tai pavyko.
Daugkartinė pasaulio nardymo be įrangos čempionė kalbėjosi su vienu iš nedaugelio realiai ir šiuolaikiškai mąstančių šventikų. Jis pagyrė ją už laimėjimus, sakydamas - gerai, nardai ir nardyk, nardant pasiekti TOKIŲ rezultatų - yra didelė sėkmė, tai savo silpnumo nugalėjimas, tai yra sielos askezė. O ji pasakė: „Bet, dvasiškasis tėveli, aš dar ir jogą praktikuoju..." Jis pažiūrėjo į ją, pažiūrėjo ir pasakė: „Bet gi tau gerai nuo to, kad praktikuoji, juk tai eina tau į naudą? Tai ir praktikuok. Tik mantrų nedainuok. Nes mantros jau pritraukia kai ką kitą. O tai ką darai su kūnu - nesipjauna su tavo tikėjimu."
O mums, formuojant šią sistemą, pasisekė technikas surikiuoti taip, kad tai netrukdytų jokiam religingumui, ir kad nepririštų prie jokių rytietiškos orientacijos religinių sistemų. Galima drąsiai sakyti, kad žmogus, praktikuojantis pagal šią sistemą, nevelka ant savęs bereikalingų ir kenksmingų prijungimų-pasijungimų. O didžioji dalis taip vadinamų jogų - yra labai blogos būklės, nes ant jų laibai daug visko prikabinta. Ir kuo daugiau žmogus važinėja po įvairias vietas, ir kuo daugiau jis „valomas" ir „įšventinamas" - tuo blogiau...
Taip, kad tai, ką mes čia darome - nesipyksta su jokiu dievu, ir nepažeidžia jokio kanono, bet padeda mus naudojant savo kūną išeiti savo asmeninę vertikalę. Ir visada egregoras, kurio „teritorijoje" žmogus gimė arba gyvena, arba kuriam žmogus pagal savo nuojautą nuoširdžiai atsidavęs - toks egregoras taip pat pats yra suinteresuotas, kad žmogus jo linijoje išeitų į savo vertikalę, nes tokiu atveju egregoras pats sau gauna labai subtilų, labai aukštuminį labai galingą maitinimą. Tuo tarpu visus „svetimuosius prisijungusiuosius" pats egregoras panaudos kaip vertikalę ir maistą geriausiems saviškiams. Na, o žmones, kurie atėjo tik iš įdomumo - panaudos savo reikmėms. Ir tai normalu, teisinga ir garbinga. Juk arba tu čia visa širdimi, arba ką tu čia veiki?.. Ten tokios taisyklės. Ir jeigu mes darome kažką, kad augtume ir tobulėtume - svarbu kad tai nekonfliktuotų su ta terpe ir su tuo lauku, kuriame mes gyvename. Tai štai ši mūsų praktika - nekonfliktuoja su mūsų lauku, kuriame mes gyvename.
19.03.09 ...................................................................
„Mes pamatysime, kaip svarbu žmogaus prote sukelti radikalią revoliuciją. Krizės - tai visų pirma krizė sąmonėje. Krizė, kuri nebegali ilgiau laikytis pasenusių normų, pasenusių modelių, senovinių tradicijų. Ir atsižvelgiant į tai, koks yra šiandieninis pasaulis - su visomis jo kančiomis, konfliktais, visa griaunančiu žiaurumu, agresija ir t.t. - žmogus tebėra vis toks pat. Vis toks pat žiaurus, agresyvus, pašėlęs, godus, besivaržantis. Tai jis sukūrė visuomenę, atitinkančią šias jo savybes.
Neužteks jokios sveikatos, kad prisitaikytum prie šios sunkiai sergančios visuomenės". Krišnamurtis
„Kuo dažniau mes susimąstome apie tai, ką mes žinome apie save, iš kur mes atsiradome, ką mes veikiame - tuo labiau mes įsitikiname, kad mums meluoja. Mus apgaudinėja visos visuomeninės struktūros. O ką jūs galvojate - kodėl religinės hierarchijos niekas nejudina? Religinės šio pasaulio hierarchijos stovi prie paties ydų pamato. Religines šio pasaulio hierarchijas sukūrė tie patys šio pasaulio žmonės, kurie duoda jums jūsų vyriausybes, jūsų ydingą išsilavinimo sistemą, kurie sukūrė bankų kartelius, nes jūsų šeimininkams nusispjauti į jus ir į jūsų šeimas. Juos jaudina tik tai, kas jaudino visada - valdžia ir viso pasaulio kontrolė.
Mus sąmoningai atitolino nuo tiesos apie tai, kas yra galingiausia šios Visatos jėga, kurią žmonės vadina Dievu. Aš nežinau kas yra Dievas. Bet aš tikslai žinau kas nėra Dievas. Ir kol jūs nebūsite pasirengę pamatyti tiesos, kad ir kokia karti ji būtų, kad ir kas jums ją bepasakytų, nepriklausomai nuo to, ar jūs norite pažvelgti į pasaulį iš naujo ar norite ir toliau žaisti savo žaidimą, tai anksčiau ar vėliau jūs suprasite, kad žaidžiate su Visatos teisingumu.
Kuo labiau jūs vystotės, tuo aiškesnė jums darosi dalykų esmė. Tuo akivaizdžiau viskas tampa ir jūs pradedate pastebėti melą visur. Jūs turite žinoti tiesą. Ir tada tiesa išlaisvins jus.
Jiems bus nelengva - tiems, kas pasikliauja autoriteto teisybe, vietoj to, kad pasikliautų teisybės autoritetu."
„Kai kalbame apie žmogaus elgesį, reikia paminėti, kad tai priklauso nuo aplinkos kurioje jis augo ir buvo išauklėtas. Jei nuo mažumės jus augino ir auklėjo indėnų gyvenvietėje ir jūs daugiau nieko nematėte, tai jūs ir būsite jų vertybių puoselėtoju. Tas pats vyksta ir su nacijomis, šalimis ir šeimomis. Jie skiepija savo vaikams tos šalies vertybes ir verčia juos jaustis neatskiriama tos šalies dalimi.
Jie sukūrė visuomenę, pavadindami ją pastovia. Šį pastovų požiūrio tašką, jie vėliau užfiksavo ir įamžino visur, kur tik įmanoma. O po teisybei, visos visuomenės vystymosi procesas vyksta nuolat ir nėra pastovus arba statiškas. Todėl jos atkakliai priešinasi ir atmeta naujas idėjas, ypač jei jos prieštarauja tradicijoms. Vyriausybė stengiasi išlaikyti tą sistemą, kuri leidžia jai išsilaikyti valdžioje. Valdininkus renka ne tam, kad įvyktų pokyčiai. Juos laiko ten tam, kad viskas liktų savo vietose. <...>
Mūsų visuomeninių institutų pamatų pamatas yra savisaugos ir išlikimo būtinybė. Bet tie institutai sąveikauja su valstybe ir religija. O svarbiausiu tikslu išlieka šios struktūros išsaugojimas. <...>
Religiniai mokymai verčia žmones jaustis kaltais dėl natūralių savo nukrypimų. Ir kiekvienas toks mokymas pretenduoja žmogui nurodyti vienintelį teisingą kelią į atleidimą ir išsigelbėjimą.
Pačioje šios savisaugos institucijos širdyje yra pinigų sistema, todėl, kad pinigai yra priemonė leidžianti valdyti ir išgyventi. <...>
Labai nedaug žmonių šiandien sustoja ir susimąsto - kas iš tikrųjų gerina jų gyvenimą?
Gal pinigai? Akivaizdu, kad ne. Jūs negalite suvalgyti pinigų arba sukimšti į automobilį, kad jis važiuotų.
Gal politika? Viskas ką gali politikai - kurti įstatymus, tvirtinti biudžetus ir skelbti karus.
Galbūt religija? Aišku ne. Religija nieko nesukuria, išskyrus nematerialius-emocionalius nuraminimus tiems, kam to reikia.
Vienintelė tikra dovana, kurią mes turime ir kuri pagerina mūsų gyvenimą - tai technologija... <...>
Kas yra technologija? Tai pieštukas, kuriuo galima užfiksuoti idėją popieriuje ir toliau ją vystyti. Tai automobilis, leidžiantis mums judėti greičiau nei pėsčiomis. Technologija - tai akiniai, suteikiantys galimybę matyti tiems, kieno akys kitaip nemato.
Technologijos pritaikymas praplečia žmogaus galimybes, sumažina pastangų sąnaudas ir išvaduoja žmogų nuo konkretaus darbo.
Koks šiandien būtų jūsų gyvenimas be telefono, kompiuterio ar mikrobangų krosnelės. Viskas, ką jūs turite savo namuose - nuo durų skambučio iki stalo ir indų plovimo mašinos - yra technologijos, kurias sukūrė išskirtiniai, genialūs žmonės, o ne pinigai, politika ar religijos. Tai melagingi institutai. <...>
Žmonės naudoja žodį instinktas, kai jie nesugeba paaiškinti savo elgesio. Jie sėdi sudėję rankas ir viską vertina remdamiesi skurdžiu savo neišmanymu. Ir jie kalba tokius dalykus, kaip - godumas yra natūralus žmogui; žmonės taip surėdyti... Tarsi jie metų metais būtų save tobulinę šiąja prasme.
Godumas toli gražu nebūdingas...
Mes norime pašalinti šių problemų priežastis, užkirsti kelią tiems procesams, kurie gimdo godumą, nepakantumą, prietaringumą, kas verčia žmones konkuruoti, veržtis į elitizmą ir valdžią... Mes visada turėjome šias problemas, nes visada gyvenome deficito sąlygomis.
Jeigu mes sunaikinsime sąlygas, sukuriančias antivisuomenišką elgesį, tai toks elgesys išnyks.
Kažkam gali kilti klausimas - bet ar tai neįgimtos savybės? Ne. Jos neįgimtos. Taip vadinamoji žmogaus prigimtis - neegzistuoja. Egzistuoja tik elgesys, kuris visada keitėsi istorijos tėkmėje. Jūs negimėte godūs, agresyvūs, ištvirkę, kupini neapykantos. Jūs prisirenkate viso šito iš visuomenės, gyvendami... Jeigu žmonės žinotų daugiau - niekas neitų kariauti.
Karas, skurdas, korupcija, skausmas, žmogaus kančios neišnyks kol egzistuoja piniginė sistema. Būtina pilnai reorganizuoti mūsų kultūrą, mūsų vertybes. Tai turi atitikti realias žemės galimybes, o ne kažkokių žmonių požiūrį arba politinį požiūrį į tai, kaip turėtų būti sutvarkytas šis pasaulis, arba religinės idėjos, valdančios žmogaus elgesį ir jo poelgius.
Kai tik mes suprasime, kad tik technologijos, sukurtos genialių žmonių, išlaisvina žmones ir pagerina gyvenimo kokybę - mes suprasime, kad svarbiausia susitelkti į protingą žemės resursų naudojimą. Nes būtent iš šių resursų mes gauname medžiagas, leidžiančias mums klestėti.
Mums įdiegė suvokimą apie respektabilų darbą. Aš traktuoju tai, kaip įteisintą apmokamą vergovę. Jūs išauklėti su tikėjimu, kad pragyvenimui turite užsidirbti savo prakaitu. Tai sukausto žmones. Reikia išlaisvinti žmones nuo sunkaus, monotoniško, besikartojančio darbo, kuris žmones nubukina ir paverčia neišmanėliais.
Išvaduoti žmones iš vergovės - štai kokia technologijos esmė. Praktiškai visi šiandien egzistuojantys nusikaltimai yra pinigų sistemos pasekmė - tiesioginė, ar per nervinius sutrikimus, atsirandančius dėl finansinių nuostolių.
Kai patenkinti visi gyvybiniai poreikiai - pas žmogų atsiranda visai kita motyvacija.
Šiuolaikinis švietimas ir išsimokslinimas - ruošia armiją labai specifinių darbuotojų. Žmonės labai mažai apie tai žino. Jei žinotų - niekas niekada neitų kariauti. Šiuolaikinis išsilavinimas - tai aklas kalimas, o ne mokymas kaip spręsti problemas. Šiuolaikinis išsilavinimas - nepalieka galimybių mąstyti kritiškai.
Svarbiausias mūsų visuomenės rūpestis turėtų būti - protinis kiekvieno žmogaus vystymasis ir jo motyvacija pasiekti maksimalų savo paties protinio vystymosi potencialą. Nes kuo protingesni bus žmonės, tuo turtingesnis bus šis pasaulis. Nes/ir kiekvienas žmogus bus dalyvis. Kuo protingesni bus jūsų vaikai, tuo geresnis bus mano gyvenimas, nes jų sprendimai, susiję su mūsų aplinka ir mano gyvenimu, bus labiau konstruktyvūs.
Patriotizmas, ginklai, armija - visa tai rodo, kad mes dar nesame civilizuoti.
Vaikai klaus savo tėvų - nejaugi jūs nematėte, kad reikia technologizuoti gyvenimą; kaip gi tu, tėveli, nematei, kad karas yra neišvengiamas kai aplink kuriamas nepriteklius. Aišku, vaikas supras, kad jūs tesate pusgalvis, sukurtas aklai tarnauti ir palaikyti įsišaknijusį socialinį institutą.
Mūsų visuomenė tokia serganti ir siaubinga, kad mes net nekuriame istorijos. Vadovėliuose parašys tik tiek, kad didelės tautos atiminėjo žemę iš mažesnių, naudodamos grubią jėgą ir žiaurumą. Mes įeisime į istoriją, kaip parsidavėlių, nedorėlių visuomenė, civilizuoto pasaulio pirmtakė. Civilizuotas pasaulis įmanomas tik tada, jei visos tautos dirbs kartu. Visi žmonės dirbs kartu tam, kad sukurtų gėrį visai žmonijai, be būtinybės tarnauti ir paklusti. <...>
Ir toks būdas nebūtų idealus. Tai būtų tik geriau už tai, ką mes turime šiandien. Tobulumui ribų nėra. Tobulybės iki galo nepasieksi niekada..."
„Socialinės mūsų visuomenės vertybės, pasireiškia nesibaigiančiais karais, korupcija, engiančiais įstatymais, visuomenės sluoksniais, nederamais religiniais prietarais, aplinkos tarša, despotiška ir gobši, visuomenės poreikiams abejinga valdančioji klasė - visa tai yra rezultatas to, kad mes nepaisome dviejų žmogui esminių būtinybių: atsiradimo ir simbiozės. Pasaulis, kuriame gyvename, pastoviai vystosi. Tai būdinga visoms žmogaus sukurtoms sistemoms: žinioms, visuomenei, mokslui, filosofijai... Juk to, kas mums įprasta šiandien - komunikacija, transportas - neįmanoma buvo įsivaizduoti senovėje. <...> To supratimas vienija mus ir veda nesibaigiančio vystymosi ir progreso keliu. <...>
Žmonės bijo permainų. Suabejojimas įsitikinimais suprantamas kaip įžeidimas. <...>
Po teisybei pasaulyje nėra protingų žmonių. Tai tik laiko klausimas - kada jų idėjos bus atnaujintos, pakeistos ar paneigtos. Tie įsitikinimai aklai laikosi priimtų įsitikinimų sistemos ir atmeta viską, kas gali tuos įsitikinimus pakeisti. Ir tai ne kas kita kaip intelektualinio materializmo forma. Pinigų sistema sukuria šį materializmą ne tik saugodama ją ir palaikančias struktūras, bet ir dėl nesuskaičiuojamos daugybės žmonių, aklai prisitaikiusių prie tokio mąstymo ir lengvabūdiškai palaikančių tas struktūras ir tampančių nusistovėjusių vertybių gynėjais. Visai kaip avys, kurioms daugiau nebereikalingas jas ganantis piemuo. Jos pačios save kontroliuoja ir iš bandos išvaro tuos, kas peršoka įprastinių normų ribas. <...>
Pinigų sistema - tai praėjusių laikų produktas. Dabar - technologijų epochoje - ši sistema daugiau nebereikalinga visuomenei. Laikas jai išnykti, kartu su ta laiko dvasia, kurią ji pati ir sukūrė. Kaip ir viešpataujantis požiūris į pasaulį, ir religiniai mokymai eksploatuoja tas pačias visuomenei nereikalingas idėjas. Islamas, krikščionybė, judaizmas ir visi kiti religiniai mokymai egzistuoja tik kaip kliūtys asmeniniam ir visuomeniniam vystymuisi, nes kiekvienas tų mokymų perša savo siaurą požiūrį į pasaulį. Ir tas ribotas suvokimas jų išpažįstamų dalykų - negali amžinai egzistuoti nuolat kintančioje Visatoje.
Nepaisant to, religiniai mokymai sugebėjo nuslėpti viską kas liudija apie tai, kad pasaulis nuolat keičiasi ir savo pasekėjams įpiršo iškreiptą realybės suvokimą. Ir pavadino tai tikėjimu. To pasekmė - logika ir naujos žinios atmetamos tradicijų ir nusistovėjusių įsitikinimų labui.
Pati dievo koncepcija - ne kas kita kaip bandymas paaiškinti skirtingus reiškinius. Senovėje žmonės nesuprato, kaip surėdyta gamta ir jie susigalvojo šias mažas istorijas apie jį, apie išgalvotą personažą, kuris supyksta, jei žmonės elgiasi blogai. Jis siunčia jiems potvynius ir žemės drebėjimus, o jie tai vadina dievo bausme. <...>
Pvz. pagrindinė krikščioniškos religijos doktrina - tai Kristaus mirtis ir prisikėlimas. To suvokimas toks svarbus, kad pačioje Biblijoje rašoma: "Jeigu Kristus neprisikėlė, tai ir mūsų pamokslas bergždžias. Ir mūsų tikėjimas bergždžias." 1 Korintiečiams 15:14.
Labai sunku suprasti šį paaiškinimą paraidžiui, ne tik todėl, kad pasaulinėje istorijoje nėra nurodomas svarbiausias šaltinis, liudijantis apie šį antgamtinį reiškinį, bet ir nesuskaičiuojama daugybė iki krikščioniškų gelbėtojų, kurie mirė ir kėlėsi taip pat kaip Kristus, iškart perkelia šią istoriją į mitų lygmenį. <...>
Kas iš tiesų liūdina tai būtent tai, kad kai tik mes suprasime, kad istorijos iš krikščionybės, judaizmo, islamo, budizmo ir kitų religijų - tėra tik pasakojimai-istorijos ir priimsime jas tokias kokios jos ir yra - metaforiški išsireiškimai, paimti iš daugelio tikėjimų - tada mes pamatysime, kad visos religijos tvirtina apie vieną ir tą patį: pripažinti ir įvertinti susijungimo būtinybę. Religiniai mokymai suskaldė ir išskyrė žmones ir sukūrė kur kas daugiau konfliktų negu bet kuri kita ideologija. Vien tik krikščionybė turi daugiau nei trisdešimt keturis tūkstančius skirtingų pogrupių. Kiekvienas žmogus gali interpretuoti bibliją kaip nori. <...>
Kas čia per dvasininkija, kuri skaido ir tolina žmones vienus nuo kitų? Ir šis skirstymas, kuris yra neatskiriama kiekvienos religijos dalis, veda mus prie antrojo fakto - subjektyvaus realybės suvokimo - skirstymas sukuriamas dirbtiniu būdu. Išskyrus supratimą, kad visos gyvybinės sistemos yra viena visuma, kurioje visa koncepcija pasaulyje pastoviai vystosi, keičiasi ir galbūt atmetama - mes turime suprasti tai, kad visos sistemos susideda iš tarpusavyje sąveikaujančių fragmentų. Gamtoje nėra nepriklausomybės kaipo tokios. Visa gamta - tai vientisa sistema viena nuo kitos priklausančių dalių ir kiekviena iš jų yra ir priežastis ir pasekmė. Jūs nematote rozetės prisijungimui prie aplinkos ir tai atrodo kaip laisvė. <...>
Jums teks rūpintis visa bendrija, kitaip sulauksite rimtų problemų. Mes turime suprasti, kad visas pasaulis yra viena didelė bendrija. Ir tai ne tik žmonių bendrija, bet ir augalų bendrija, ir gyvūnų, ir elementų... Ir tikrai labai svarbu tai suprasti. Juk to supratimas teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Kaip tik to mums labiausiai trūksta šiandien. Žmonės tai vadina dvasingumu, bet tai tiesiog džiaugsmas ir pasitenkinimas kylantis nuo mūsų ryšio vienas su kitu ir su visu pasauliu. Tai ir yra Dievo Dvasia ir tai yra kiekviename iš mūsų, ir kaip tik tai mus vienija. Visi tai galime pajausti.
Jeigu tai tiesa, kad mes atsiradome iš žvaigždės centro, kiekvienas mūsų atomas iš žvaigždės centro - tai mes tikrai esame kaip viena.
Ko gi man tada bijoti ir ieškoti nuraminimo - bijoti nėra ko, nes visa kas mus supa esame mes. Problema ta, kad mes esame atskiriami, kai tik gimstame: mums duoda vardą, asmenybę ir mūsų pasaulis susiaurėja. Žmonės labai nori vėl tapti visko dalimi, o religija tuo naudojasi. Jie vadina tai dievu, sako, kad dievas turi taisykles. Tai žiauru. Jūs galite tai padaryti be religijos. <...>
Atėjo laikas kurti patvarią visuomenę, kurioje iš tikrųjų yra rūpinamasi kiekvienu ir kur kiekvienas yra iš tiesų laisvas. Jūsų asmeniniai įsitikinimai - kad ir kokie jie būtų - tampa beprasmiški, kai kalba eina apie tai, kas gyvybiškai būtina. Kiekvienas žmogus gimė nuogas, jam reikėjo šilumos, maisto, vandens ir globos - visa kita antraeiliai dalykai. Todėl svarbiausia dabar tinkamai rūpintis žemės resursais. <...>
Mūsų problemos - techninės, o ne politinės. Dar daugiau - ideologijos skaidančios žmones, tokios kaip religija - be stipraus visuomenės palaikymo, negali siekti savo tikslų ir būti reikšmingos. Reikia tikėtis, kad ateityje religija nebeteks savo materialaus pagrindo, sudaryto iš prietarų ir persikels į labiau naudingą sritį - filosofiją. <...>
Tai kitoks gyvenimo būdas. Bet tai priklauso tik nuo jūsų, nes čia nėra nei mokytojo, nei mokinio, nei lyderio, nei guru, nei šeimininko, nei išgelbėtojo. Jūs patys sau ir mokinys ir mokytojas ir šeimininkas ir guru ir lyderis - jūs viskas.
Kad tai suprasti reikia pertvarkyti tai kokie esame."
06.04.09 .................................
Pirminiame Budizme, kaip Budos mokyme, su dievybėmis kaip ir nesusiklostė. Ir vargu ar Buda mokė jas vizualizuoti... Turiu galvoje Gautama, savaime suprantama. Todėl, kad tie Budos, kurie buvo iki jo - jie apie budizmą, kaip oficialią religinę Tibeto valstybės doktriną, vargu ar buvo girdėję, nes gyveno stebėtinai rūsčiais ir žiauriais laikais, tuose kalnų kraštuose viešpataujant pasiutusiai magiškai Bon religijai, su visu jos mirties kultu, „daugiadievyste" ir „daugiasielyste"- ir su iš viso to atsiradusiomis maldų technikomis ir aukų aukojimu. Tarp kitko, jei kam nors įdomu, ko iš tiesų mokė Buda - tai tam ir iš tiesų yra „dzen". Ezoterinis Budizmas su daugybe dievybių, greičiausiai atsirado kaip rezultatas budistinės doktrinos tekstologiją „apvelkant" ant Bon tradicijos, kuri, visai įmanoma, kažkada anksčiau, buvo valstybine Tibeto valstybės religine doktrina. Na kažkas panašaus į tai, kaip mes švenčiame Velykas, dažydami kiaušinius... Pagonims dažyti kiaušinius - visai suprantamas dalykas... Paukšteliai parskrido, kiaušinius sudėjo - įvairiaspalvius-margaraščius - galima švęsti pavasario atėjimą ir atsivalgyti po priverstinio žiemos pasninko, kai ėsti nebuvo ko, o gyvulių pjauti buvo negalima - kad po to būtų kam daugintis ir gaminti maisto atsargas kitos žiemos pradžiai... Dažyti vištų kiaušiniai simbolizuoja „naujos pavasario kartos" paukščių kiaušinius. Bet Kristus ir dažyti kiaušiniai??? Mažių mažiausiai keista... Kaip išsireiškė vienas pažįstamas dailininkas: "Na kur jūs matėte Kristų su dažytais kiaušiniais?" Tai - jeigu nuošalyje palikti šios paslaptingos pagoniškos misterijos užkulisius. Bet gi reikėjo kažkaip pagoniškas Kijevo Rusios gentis atversti į krikščioniško nuolankumo būseną... Štai ir prisiėjo adaptuoti... Ir ne tik kiaušinius. Jeigu išnagrinėti papročių dalį - ten daug nesuprantamų dalykų... Kol nepradedi analizuoti istorinių socialinių tikimybių... Panašu, kad panašiai atsitiko ir su tipiška Boniška dievybių daugybe pirmapradžiai bedievėje Budos doktrinoje... Matyt, reikėjo kažkaip, nesuvaldomus karingus kalniečius organizuoti... Juk ne paslaptis, kad „preišbudiniais" laikais tibetiečiai savo kietu „kalnietišakai-plėšikišku" kalniečių charakteriu ir „bepardonišku" „užkariautojiškumu" visoje Azijoje pagarsėjo... Jeigu gerai pagalvoti, tai iš ties Budizmas, kaip valstybinė religija, Lhasos centrinės valdžios valdovui apjungiant, numalšinant ir organizuojant smarkias, karingas gentis tinka taip, kad geriau ir būti negali. Štai jį valstybine doktrina ir padarė. Seniai tai buvo, oi kaip seniai... O dievus teniškius iki šiol „dyanuoja" - nors, greičiausiai, jau seniai pamiršo iš kur kojos auga... Jiems sako: taip reikia... Buda tipo prisakė... Jie ir „dhjanuoja"... O, kad Buda visai ne dievus „dyanuoti" prisakė - kas apie tai atsimena? Mums irgi sako: visi marš į bažnyčią dažytų kiaušinių šventinti - mes ir šventinam... O kaip Kristus savo karštoje, plynoje, dykuminėje Judėjoje susijęs su slavų drėgname pavasariniame miške renkamais paukščių kiaušiniais - ir dar praėjus beveik devyniems šimtams metų po Kristaus prisikėlimo - šis klausimas taip ir lieka neatsakytas....
Taip, kad dyana - ji dyana ir yra. Nors budizme, nors dzene, nors ir Afrikoje... (trys žodžio reikšmės: medituoti, stebėti, apgalvoti) Medituok sau ir nekvaršink galvos... Ir nelysk į politiką - sveikesnis būsi... Religija - ji juk visada visų pirma yra politika. Instrumentas „aukščiauvalstybinio" masinės sąmonės valdymo... Tame tarpe - valstybės vadovų sąmonės..." sid
Bus daugiau...
Atgal